Fat talk turbūt išsiverstų į “kalbas apie riebalus, viršsvorį, antsvorį, dietas ir pan.” Todėl nekuriant jam reikšmės, kuri gali suklaidinti, paliksiu jį tokį, koks ir yra. “Fat talk”.

Ne taip jau seniai, dar 1994 metais, tiriant kūno įvaizdį, šis terminas atrado savo vietą po saule. “Fat talk” yra žeminantys teiginiai apie savo ir kitų kūno išvaizdą ar svorį. Tai kalbos apie tai, koks jautiesi storas, bet nebūtinai toks ir esi. Žmogus gali ne vien teigti – aš ar tu storas/stora, bet ir kalbėti apie savo/kito kūną, kaip netobulą, kurį galima sutvarkyti treniruotėmis ir maistu. Pasakojimuose perteikiamos baimės sustorėti, dalinami patarimai kaip pakeisti kūno formą (ne gerinti sveikatą, o keisti formą), vyrauja patarimai apie maistą, kuris padėtų atsikratyti kilogramų, pakeisti svorį. Nors tai ir populiari tema, dažnas dalyvavimas tokiuose pokalbiuose gali turėti sveikatai žalingų pasekmių, kaip sutrikęs kūno įvaizdžio suvokimas, kūno nepasitenkinimas, depresija, panikos priepuoliai, valgymo sutrikimų simptomai.

Teigiama, kad “fat talk” dažniausiai pradeda rutulioti sutrikusį kūno suvokimą turintys žmonės, kaip, kad individai patiriantys kūno nepasitenkinimą. “Fat talk” tampa priemone paleisti susikaupusias mintis ir kasdien patiriamą stresą dėl savo kūno nepasitenkinimo. Tačiau, vėlgi, nebūtinai. Net ir teigiamą kūno įvaizdį turinčios moterys, dalyvauja “fat talk” vien tam, kad lengviau pritaptų naujoje ar išliktų norimoje grupėje. Pavyzdžiui, viena moteris, dalyvavusi tyrime apie kūno įvaizdį ir “fat talk”, pasakoja:

„Aš nesijaučiu stora, bet pastebiu, kad dažnai taip save apibūdinu vien tam, kad neišsiskirčiau iš grupės, nenoriu pasirodyti susireikšminusi ar geresnė už kitas.“

O dar vieno eksperimentinio tyrimo rezultatai teigia, kad moterys dalyvaujančios “fat talk” yra vertinamos kaip mažiau patraukliomis pokalbiui ir bendravimui, lyginant su moterimis, kurios kalba apie teigiamą kūno vertinimą. 

“Fat talk” prisideda ir prie kitų funkcijų: padeda „nusimesti nuo savęs“ kaltės dėl svorio jausmą; “fat talk” tampa grupės skiriamuoju ženklu; šnekomis įgyjamas socialinis įvertinimas; jomis maskuojamos kitos problemos; kalbomis įgalinama socialinė kontrolė. Įvairiausių tyrimų apie “fat talk” analizė teigia, kad “fat talk” yra greičiau rizikos veiksnys išsivystyti kūno suvokimo sutrikimams, nei priežastis. Tai reiškia, kad “fat talk” nebūtinai pasireiškia jau turint sutrikusį kūno suvokimą, bet gali būti rizikos veiksniu išsivystyti kūno suvokimo sutrikimams.

Nepaisant neigiamo “fat talk” poveikio kūno suvokimui, “fat talk” išlieka gan įprasta ir natūraliai į pokalbį įtraukiama tema tarp jaunų moterų. “Fat talk” taip tampa svarbiu aspektu socialinėse jaunų moterų sąveikose. Kalbėdamos vienos su kitomis, įvertindamos savo kūną kaip netobulą (aš irgi stora, apkūni ir t.t.), moterys “paguodžia” savo artimą grupės narį. Kuomet yra išreiškiama neigiama nuomonė apie kito kūno dydį ar svorį (individo, kurio nėra grupėje), individas išlieja susikaupusią įtampą dėl savo kūno nepasitenkinimo ir nors kiek atsikrato svorio „kaltės jausmo“ bei sulaukia grupės palaikymo. 

Turbūt daugeliui pažįstamas ir girdėtas pavyzdys – pokalbis rūbų persirengimo kambaryje:

Laura:  Ar neatrodau stora su šiomis kelnėmis? Mano leškos tokios plačios!

Rima: Eik tik! Tu tokia plonytė. Tai ne aš. Man tai reiktų dažniau apsilankyti sporto klube.  Su šia suknele mano klubai atrodo tokie platūs.

Laura: Baik. Turi nuostabų kūną!

Rima: Ne, neturiu. Pažiūrėk į mano liemenį. Jis net ne plokščias.

Laura: Ach, man reikia nustoti valgyti saldumynus, aš tokia stora, man netinka jokie rūbai.

Ir t.t. ir t.t.

Kaip išmokstame kritikuoti savo ar kitų kūno išvaizdą ar svorį? 

Keletas tyrimų sutinka, kad kūno išvaizdos ar svorio idealai yra atsinešami iš šeimos. Jei šeimoje yra vertinamas lieknumas, atžaloms gali išsivystyti kūno nepasitenkinimas ir tuo pačiu jie gali dažniau dalyvauti kitokio kūno nuvertinimo šnekose. Pastebėta, kad moterys turi teigiamą savo kūno suvokimą, kuomet yra augusios aplinkoje, kuri motyvuodavo vertinti savo kūną už tai, kiek jis gali padaryti, o ne už tai, kaip jis atrodo. 

Nors ir individui įtakos turi jo artimiausia aplinka, kurioje jis patiria “fat talk”, vis tik didžiausią įtaką lemia artimiausių žmonių supratimas apie kūną, tarkim mamos ir draugių kūno suvokimas bei liekno kūno idealizavimas.  Pastebėta ir tai, kad tiriamiesiems, kurie tik stebėjo draugų “fat talks”, bet jose nedalyvavo, nepasireiškė kūno suvokimo sutrikimai. Tačiau draugas, kuris ne tik stebi, bet ir nepritaria grupės nuomonei dalyvaujant “fat talk” (nesvarbu „už“ svorio idealus ar „prieš“ svorio idealus), yra nelaukiamas grupėje. Todėl patarimas nedalyvauti tokiose šnekose yra gan skaudus, nes tuomet individas turi išsiskirti iš grupės, kas, žinome, yra ypač sudėtinga paauglystėje. Galbūt patarimas, atrasti sau priimtinesnę grupę, būtų kiek švelnesnis. Bet vėlgi, ne visada tas grupes yra paprasta pasirinkti, tarkime – darbovietėje. 

Tyrime Kodėl moterys įsitraukia į fat talk, buvo išskirta tai, kad moterys, kurios savo gyvenime nelinkusios būti savarankiškomis ir, kurios daugiau dėmesio skiria išoriniams tikslams, yra labiau linkusios įsitraukti į “fat talks”. Tai buvo susieta su nesavarankiška motyvacija pasirinkti tam tikrus mitybos elgesio aspektus. Tai reiškia, kad šių moterų grupė dažnai pasirenka valgyti, treniruotis ir kalbėti taip, kaip siūlo aplinka. Na, ir aišku, priešingai šiai moterų grupei, moterys, kurios sprendimus dažniausiai priima savarankiškai ir daugiau dėmesio skiria vidiniams tikslams, į “fat talk” įsitraukdavo rečiau. Savarankiška motyvacija ir vidinių žmogaus savybių tobulinimas buvo siejamas su teigiamu valgymo reguliavimu.  

O kaip moterų ir vyrų skirtumai dalyvaujant “fat talk”? 

Tiriant tiek lyties, tiek demografinius skirtumus, paaiškėjo, kad 39.6 % Jungtinių Valstijų moterų ir 51 % Jungtinės Karalystės moterų dažnai ir labai dažnai patiria “fat talk” savo aplinkoje, lyginant su 21.6% Jungtinių valstijų ir 4 % Jungtinės Karalystės vyrų. Tokie lyčių skirtumai nėra stebinantys, nes jie patvirtina ir ankstesnius tyrimų rezultatus bei jų išvadas, kad vyrai rečiau patiria kūno nepasitenkinimą. Šie rezultatai pritaria ir išvadoms, kad vyrai rečiau save mato turinčius antsvorio ir rečiau siekia numesti svorio. Bet prieš priimant šias išvadas kaip vienareikšmiškas, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vyrai gali daug rečiau dalyvauti “fat talk”, vien dėl to, kad jie dalyvauja “muscularity talk”. “Fat talk” gali būti suprasta, kaip kalbos apie viršsvorį, o ne neigiami teiginiai apie kūno išvaizdą. Tiriamieji turi aiškiai suprasti, kas yra “fat talk”, kad galėtų atsakyti ar dalyvauja tokiose šnekose, o tyrėjai – įvertinti tiriamuosius, ar jie suprato teisingai. Turiu pripažinti, kad ir man “fat talk” iškart asocijuojasi su kalbomis apie nenorimus riebalus, kilogramus ant savo kūno, o ne visuotinais neigiamais teiginiais apie kūno išvaizdą.

Vyrų skaičius, kurie yra nepatenkinti savo kūnu, vis didėja, tuo pačiu ir kalbos apie tai, kaip tą kūną pakeisti. Priešingai nei moterims, vyrams žemas KMI ir mažas kūno svoris yra rizikos veiksniai išsivystyti kūno nepasitenkinimui ir kalboms apie raumenis. Taigi, lyginti vyrus ir moteris šioje plotmėje yra gan sudėtinga, nes kūno nepasitenkinimas yra išgyvenamas dėl skirtingų priežasčių, moterims vis reikia lieknesnio kūno, o vyrams – raumeningesnio. Taip suvokiant šį fenomeną, vyrai rečiau patiria “fat talk”. Jie gali suprasti, kad “fat talk” yra tik kalbos apie viršsvorį, o ne apibrėžimas, nusakantis kūno išvaizdą žeminančius teiginius. Buvo pastebėta, kad vyrai netgi dažniau tarpusavyje kalba apie būdus užsiauginti raumenis, nei moterys savo tarpe kalba apie dietas (bet ne bendrai apie kūno išvaizdą). Dėl šių skirtumų tyrimai galbūt turėtų būti nukreipiami į dvi atšakas, moterų “fat talk” ir vyrų “muscularity talk”. Mano pačios atliktame tyrime apie asmeninių trenerių patirtis įvaizdžio propagavimo visuomenėje, buvo pastebėta, kad netgi (arba, būtent) asmeniniai treneriai su kolegomis aptarinėja savo kūno ir kitų kūno išvaizdą: tavo blauzdom dar trūksta darbo, rankom apimties  ir t.t. 

Apibendrinant, galima teigti, kad “fat talk” tapo tam tikru tranzmitoriumi, kuriuo visuomenėje keliauja socialiai suformuotas kūno idealas.

Pastebėti save, kad dalyvauji “fat talk” – nėra paprasta. Jei užaugai šeimoje, kurioje dažnai buvo aptariami svorio netobulumai, kurioje dažnai buvo laikomasi dietų, komentuojamas kūno siluetas ar rūbai ant šio silueto, “fat talk” galima suprasti, kaip vieną iš savo socialinio gyvenimo dalių.

Tik pradedant suvokti, kad tai kažkaip įtakoja tavo paties suvokimą apie savo kūną ir mitybos bei sporto pasirinkimus, atkreipsi atviresnį žvilgsnį į tai.

Įvertink visus pliusus ir minusus, kurie tavo manymu vyrauja dalyvaujant tokiose šnekose, tiek apie save, tiek apie kitus. Ką šios šnekos tau duoda, ką atima? Kas tau priimtina, o kas peržengia visas ribas?

Stebėk kaip dažnai dalyvauji tokiose kalbose, ar girdi šias šnekas. Kokia tavo reakcija į tai? Ką jauti jas girdėdamas, kaip jautiesi jose dalyvaudamas? Kas vyksta po jų? Tu ramini save persivalgymu ar griebiesi saldumynų? Ar leki į sunkią treniruotę, kuri pašalintų kaltės jausmą dėl netinkamo savo kūno (įsivaizduojamo netinkamo)? Ar tai visiškai neturi jokių pasekmių ir dalyvavimas tokiose kalbose tavęs nedomina?

Jei vis dėlto pastebi, kad “fat talk” turi įtakos ar nori įsitikinti, ar tai turi įtakos, atlik eksperimentą. Tam reikės nesąmoningą įprotį – pastoviai neigiamai komentuoti savo ir/ar kitų kūnus, pakeisti į sąmoningas pastangas to nedaryti.

Tarkim, pastebėjus save veidrodyje ar nuotraukoje, nekomentuoti, koks didžiulis tavo užpakalis, platūs žandai, koks stambus tavo kūno sudėjimas, ar nudribusi, raukšlėta ir randais padengta oda. Tai nėra lengvas uždavinys, kuomet tokie komentarai jau yra tapę įpročiu. Pradžioje pastebėsi, kad ir vengiant šių komentarų, komentarai išliks mintyse. Tuomet bus laikas “sutvarkyti” šiuos komentarus mintyse. Nors ir atrodytų, kad šių minčių pakeitimas į teigiamus komentarus savo kūnui, turėtų padėti, vis dėlto, geriausia išeitis yra jų niekaip nevertinti. Nesureikšminti. Juos pastebėti, bet niekaip nevertini, nei neigti, nei jiems pritarti. Tai dar vadinama mindfulness (lietuviškai – dėmesingo įsisąmoninimo praktika), apie kurią minėsiu kitame įraše. Dar vėliau pastebėsi, kad taip paprastai leidžiant šioms mintims atsiradus – išeiti, jų dažnis retės. Po šio eksperimento su savimi stebėk, kaip keičiasi tavo suvokimas apie savo ar kitų kūnus, kaip jautiesi diskusijose apie kūno išvaizdą?

Jei jautiesi patogiai, pasakyk apie tai artimiesiems ar aplinkiniams su kuriais dažniausiai bendrauji, kad tau neįdomu ar nemalonu diskutuoti kūno išvaizdą. Arba, išreišk poziciją, kad nuo šiol tu diskutuosi tik apie teigiamus kūno aspektus. Pavyzdžiui, apie kūno vertinimą pagal jo galimybes ir pojūčius: aš šiandien jaučiuosi tokia žvali, kuomet į darbą atėjau pėsčiomis; aš jaučiu kaip pagerėjo mano kvėpavimas, kuomet reguliariai bėgioju; aš jaučiu, kad turiu daugiau energijos, kuomet maitinuosi tikslingai ir gerai išsimiegu; aš pastebėjau, kad mano kūnas rečiau jaučiasi sustingęs, kai darbo metu dažniau stengiuosi atsistoti ir pan.
 

Jei turi vaikų, pastebėk kokias žinutes apie kūno išvaizdą jiems perduodi. Vaikai kartoja tai, ką darai, o ne tai, ką jiems sakai daryti. Nuo pat vaikystės įpratus “apkalbėti” savo ir kitų kūnų išvaizdas, pakeisti šias įžvalgas nėra paprasta, bet įmanoma, jei tik sąmoningai atkreipsi į tai dėmesį . Kaip komentuoji save, žiūrėdamas/žiūrėdama į veidrodį, ar vartant savo nuotraukas? Žinau, kaip kartais “niežti” pakomentuoti savo ar kitų išvaizdą, bet tai neduos jokių teigiamų rezultatų nei tau, nei augančiai kartai. Nevertink. Pažiūrėk į save iš visų pusių, įkvėpk, pasakyk kaip jautiesi: pavargęs, gyvybingas, laimingas ar prislėgtas. Išmokyk įvardinti pojūčius ir emocijas. Jos taip dažnai lieka užrakintos. Nevertink jų nei teigiamai, nei neigiamai. Jos tiesiog yra. Tą akimirką jos tokios. Vartant nuotraukas, prisimink savo jausmus tuo metu, kai šis atsiminimas buvo įamžintas, o ne “aš buvau tokia stora, perkarusi, negraži ar pan.”

Mokyk rinktis maistą tokį, kuris kūnui suteiks svarbias gyvybines medžiagas ir galimybes, kaip jaustis žvaliu, energingu, rečiau sirgti ir pan. Tą maistą gaminti ir valgyti. Nesitikėk pakišus vaikui brokolį, o sau prisidėjus pilną lėkštę makaronų su sūriu, išvengti aršaus prieštaravimo.

Nekomentuok maisto kaip priežasties savo kūno išvaizdai, verčiau kūno sugebėjimams. Šis, turbūt, vienas sudėtingiausių. Esame įpratę maistą įvardinti: nuo šito auga pilvas, nuo šito užpakalis, taip valgydamas būsi storas ir t.t. Svarbiau pabrėžti, ką maistas daro su mūsų savijauta: valgant tokį maistą aš jaučiuosi energingas, o šitą – apsunkęs, man pradeda spausti galvą, mane troškina ir pan. Lai motyvacija maisto pasirinkimui būna kūno pojūčiai. Taip nuo pat mažų dienų nebūtų išdarkomas sugebėjimas intuityviai rinktis maistą pagal kūno pojūčius, alkį ir sotumą.

Žinau, kad toks sąmoningas savo komentarų į aplinką stebėjimas, o dar svarbiau, komentarų šeimoje stebėjimas, yra varginantis ir gali užtrukti ne dieną, ne mėnesį, gal net metus. Žinau ir tai, kad žingsnis po žingsnio, mes sulauksime puikių rezultatų – jausimės patogiai savo kūne ir leisime kitiems taip jaustis.

---

 Tekstui naudoti tyrimai:

1.    Ambwani, Suman, Megan Baumgardner, Cai Guo, Lea Simms, and Emily Abromowitz. “Challenging fat talk: An experimental investigation of reactions to body disparaging conversations.“ Body Image 23 (2017): 85-92.

2.    Rogers, Courtney B., Denise M. Martz, Rose Mary Webb, and Amy T. Galloway. “Everyone else is doing it (I think): The power of perception in fat talk.“ Body Image 20 (2017): 116-119.

3.    Cruwys, Tegan, Carly T. Leverington, and Anne M. Sheldon. “An experimental investigation of the consequences and social functions of fat talk in friendship groups.“ International Journal of Eating Disorders 49.1 (2016): 84-91.

4.    Mills, Jacqueline, and Matthew Fuller-Tyszkiewicz. “Fat Talk and Body Image Disturbance.“ Psychology of Women Quarterly 41.1 (2017): 114-129.

5.    Guertin, Camille, Kheana Barbeau, Luc Pelletier, and Gabrielle Martinelli. “Why do women engage in fat talk? Examining fat talk using Self-Determination Theory as an explanatory framework.“ Body Image 20 (2017): 7-15.

6.    Payne, Lucinda, Denise Martz, K. Tompkins, Anna Petroff, and Claire Farrow. “Gender Comparisons of Fat Talk in the United Kingdom and the United States.“ Sex Roles 65.8 (2010): 557-565.

7.    Webb, Jennifer B., Courtney B. Rogers, Lena Etzel, and Meagan P. Padro. ““Mom, quit fat talking—I’m trying to eat (mindfully) here!”: Evaluating a sociocultural model of family fat talk, positive body image, and mindful eating in college women.“ Appetite 126 (2018): 169-175