---

Kai pavalgome, suvartotas maistas yra virškinamas. Tuomet organizmas pasisavina reikalingus elementus, o nereikalingus, dar kitaip vadinamas atliekas – pašalina. Virškinimas – tai maisto suskaldymas į mažas daleles, molekules, tiek mechaniniu, tiek cheminiu būdu. Absorbcija – tai molekulių pasisavinimas per žarnų sienelę į organizmo platybes, pašalinimas – tai procesas, kurio metu nesuvirškinti dariniai yra pašalinami iš organizmo. Virškinimo traktas – tai organų, dirbančių su virškinimu, sistema. Virškinamasis traktas prasideda burnoje ir tęsiasi iki pat tos vietos, kur braunis pasako bye bye. Maisto tėkmė šiuo traktu (kanalu) yra reguliuojama sfinkterių (stiprūs raumenų žiedeliai), kurie prasiveria, kai jiems nervinis signalas praneša, kad praleistų maistą tolimesniai kelionei. Organai, kurie bendradarbiauja su virškinimo kanalu yra seilių liaukos, kasa, kepenys, tulžies pūslė. Kiekvienas iš jų užima labai svarbią rolę šiame sudėtingame projekte – suvirškinti maistą.

Kur viskas prasideda?

Kad ir kaip būtų keista, virškinimas nepradedamas burnoje ar skrandyje, o mintyse. Kai tik pradedame galvoti apie maistą ar užuodžiame gardžius jo kvapus, į darbą skuba apetitas ir alkis. Tai jie paruošia virškinimo traktą virškinimui. Nervinė sistema stimuliuoja skrandžio sulčių ir seilių išsiskyrimą. Todėl kartais, peralkus ir girdime tą bul bul bul, nes virškinimo traktas jau yra įjungtas veikti.

O jau tada, kai atsikandame pirmąjį kąsnį, prasideda kitas etapas – virškinimas burnoje. Kramtymas mechaniškai apdoroja maistą, seilės jį suvilgo. Maistas burnoje skatina ne tik mechaninį jo apdorojimą, bet ir cheminį. Įsijungia įvairių liaukų veikla, fermentų ir hormonų paleidimas darban.

Seilės suvilgo maistą tam, kad jis smagiau leistųsi stemplės čiuožykla žemyn. Be seilių taip pat nejaustume ir skonio. Seilėse yra bikarbonato, kuris neutralizuoja rūgštis; antikūnų, kurie grumiasi su bakterijomis, patekusiomis su maistu, taip pat lizocimo-fermento, kuris taip pat stengiasi, kad žūtų bakterijos; ir galiausiai seilių amilazė, kuri pradeda cheminį angliavandenių virškinimą jau burnos ertmėje. Amilazė savo darbą baigia iškart, kai tik papuola į skrandį. Skrandžio rūgštis jai visiškai nėra svetinga. Fermentai yra baltymai, kurie baksnoja su pagaliu į kojas kitiems elementams ir cheminiams procesams, kad pradėtų veikti ir organizmas funkcionuotų.

Kai tik esame pasiruošę nuryti maistą, užsidaro trachėja, kad maistas nepatektų į kvėpavimo takus ir atsidaro stemplė slash čiuožykla, kuria apkramtyti kąsniai čiuožia į skrandį. Kad viskas vyktų sklandžiau, prie darbo prisideda ir gravitacija, tai maždaug po 5-8 sekundžių kąsnis būna prie skrandžio vartų, dar vieno sfinkterio. Tas jį įleidžia ir prasideda kiti projektai. Kartais  (ligų atveju) tie vartai neužsidaro gerai, todėl visi reikalai, vykstantys skrandyje gali patekti atgal į stemplę, o tada kenčia abi partijos, projektas nevyksta sklandžiai.

Skrandis yra J formos organas, kai prie jo vartų pasirodo maistas, jam yra pranešama sparčiai gaminti skrandžio sultis. Už šį darbą atsakingos skrandžio gleivinės ląstelės. Skrandžio sultyse galime rasti visko: HCl (vandenilio chlorido rūgštis) – palaiko rūgščią terpę, kuri yra labai svarbi baltymų denatūravimui (padaryti juos nebe baltymais, o jau smulkesniais dariniais), HCl paverčia neaktyvų fermentą pepsinogeną į aktyvų pepsiną, kuris padeda virškinti baltymus taip pat skatina kitų fermentų įsijungimą, tolesniam virškinimui. HCl taip pat susikauna su bakterijomis, kurios galėjo patekti su maistu į skrandį. Sultyse taip pat yra tokio baltymo, kuris yra laaabai svarbus vitamino B12 pasisavinimui; skrandžio lipazės, kuri pradeda lipidų (riebalų ir į riebalus panašių medžiagų) virškinimą. Skrandis ir pats juda kruta, kad maistas būtų pradėtas virškinti, todėl virškinimas vyksta ne tik chemiškai, bet ir mechaniškai. Kad skrandžio rūgštys nepridarytų bėdų jo sienoms, jis turi pagalbininkų, kurie tvirtai jas saugo nuo pažeidimų. Nors ir daugiausia medžiagų organizmas pasisavina pro plonosios žarnos sieneles, yra kelios medžiagos, kurios į kraują patenka ir jau pro skrandžio sienelę: vanduo, fluoridas, alkoholis, kai kurie vaistai, aspirinas.

Maistas toliau yra siunčiamas į plonąjį žarnyną (dvylikapirštę, tuščiąją ir klubinę žarnas). Čia tik taip vadinasi dalys, jos nėra atskirtos, visas virškinamasis traktas, nuo A iki Z, yra vientisa sistema. Plonąjame žarnyne vyksta daugiausia virškinimo ir medžiagų įsiurbumo į kraują, procesų. Maistas iš skrandžio keliauja palengva, jei visas skrandžio turinys iškart patektų į žarnyną, mums pasidarytų labai bloga. Todėl žmonės po skrandžio šalinimo operacijos, turi valgyti labai lėtai ir nedideliais kiekiais.

Plonojoje žarnoje verda gyvenimas, čia darbuojasi tulžis, kasos fermentai, kurie skaido baltymus, angliavandenius ir lipidus. Hormonai taip pat reguliuoja virškinimą, jie yra paleidžiami iš endokrininių liaukų į kraujo sistemą, per ją nukeliauja ten, kur jiems reikia, stipriai prisikabina prie ląstelių ir perduoda informaciją ir užduotis, kokias joms reikia atlikti. Virškinimo procese dalyvauja apie 80 hormonų ir jų darinių. Na, tarkim hormonas gastrinas, stimuliuoja HCl (apie kurį jau kalbėjome) sekreciją.

Dar viena bendradarbė – tulžis. Ji emulsuoja lipidus į mažesnius darinius, kad jie būtų prieinami virškinimo fermentams. Kasa irgi užsiima įvairiomis pareigomis. Gamina, saugoja ir atiduoda, kai reikia, virškinimo fermentus bei hormonus (insuliną ir gliukagoną). Kasos fermentai pratęsia angliavandenių ir lipidų virškinimą, taip pat virškina baltymus. Kasos gaminamas bikarbonatas neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį, kad jis nepažeistų dvylikapirštės žarnos ir virškinimas vyktų sklandžiau.

Kepenys taip pat daug dirba, atlieka per 500 įvairių funkcijų. Svarbi funkcija – tulžies gamyba, apie kurią jau kalbėjome. Taip pat kepenys pasiima iš kraujo medžiagas, kurių reikia saugyklai ir išleidžia iš saugyklos tada, kai mums jų prireikia. Pavyzdžiui, kai pavalgome, kepenys pasiima gliukozės perteklių ir saugo jį glikogeno pavidalu. Paleidžia jį tada, kai mums jo prireikia. Taip pat kepenys saugo tam tikrus vitaminus ir kraujo baltymus. Kita jų funkcija yra filtruoti. Filtruoti toksines medžiagas, alkoholį, vaistus. Suvartojus alkoholio kepenys dirba sparčiai, kad pakeistų jo pažeistas ląsteles naujomis. Vartojant toksines medžiagas dideliais kiekiais ir ilgai, kepenyse susidaro randuotas audinys, kuris blokuoja normalų, kepenų vykdomą filtravimą. 

Kaip jau ir minėjau per plonosios žarnos sieneles vyksta suvirškinto maisto įsiurbimas į kraują. Na, tikrai ne kąsniai per jas lenda, o jau susmulkintos, paruoštos mūsų organizmui mažytės medžiagos iš kurių sudarytas maistas: vitaminai, mineralai, amino rūgštys ir t.t. Vandenyje tirpstantys vitaminai lekia tiesiai į kraują, riebaluose tirpūs – į limfą. Kraujas ir limfa transportuoja maistines medžiagas ir atliekas. Kraujas cirkuliuoja širdies ir kraujagyslių sistemoje, limfa – limfinėje sistemoje.

Kai kraujas iškeliauja iš virškinimo sistemos, jis svečiuojasi kepenyse, ką kepenys daro jau kalbėjome. Visas atliekas, kurias surenka kraujas, keliaudamas po organizmą, pašalina inkstų pagalba ir plaučių pagalba (anglies dioksido pašalinimas). Ne atliekos, o naudingos medžiagos yra išsiunčiamos į skirtingus departamentus, kur iš jų yra gaminami nauji dariniai.

Palauk, palauk, o kaip storoji žarna ir braunis? Tai va, po kelionės ir malajuono darbų plonojoje žarnoje, keliauja toliau tas darinių gumulas į storąją žarną. Tas gumulas, braunis ar kakavinis smūtis, nu kaip nepavadinsi – yra nesuvirškintų medžiagų darinys. Jame yra bakterijų, skaidulų ir vandens. Žarnyne yra bakterijų, kurios globoja žarnyną, gerina jo veiklą, stiprina imuninę sistemą, dėl vitaminų gamybos ir pasisavinimo. Jos taip pat padeda suvirškinti kelias, nepilnai suvirškintas plonojo žarnyno medžiagas. Trumpų grandinių riebalų rūgštys per storosios žarnos sieneles patenka į kepenis, ten laikomos arba panaudojamos (priklauso nuo mitybos). Na ir viskas, tada jau pagrindinė storosios žarnos funkcija – tą braunį tiesiog laikyti apie 12-24 valandas. Per tą laiką dar susisiurba į organizmą reikalingas vanduo, trumpų grandinių riebalų rūgštys ir elektrolitai. Tai taip ir palieka tą vargšą, visiškai nereikšmingą, niekam nereikalingą braunį. Braunis tada iškeliauja aTa į tualetą.

O kas yra visų šių procesų viršininkas? Nervų ir raumenų sistema. Nervai siunčia signalus raumenukams daryti tai, ką jiems reikia daryti.

Virškinamo trakto raumenukai maišo ir judina maistą. Skrandžio raumenukai susitraukinėja lėčiau, apie 3 kartus/minutę, o plonosios žarnos raumenukai gali susitraukinėti (kai joje yra skrandžio turinio) net iki 10 kartų/minutę. Burnos raumenis mes judiname sąmoningai, kramtydami maistą, bet kai jau praryjame maistą, virškinimo trakto raumenukai dirba nesąmoningai, t.y. nu mes negalime priversti skrandžio ar plonojo žarnyno raumenukų susitraukti ar atsipalaiduoti. Ir tai labai gerai, jei visą dieną sąmoningai užsiimtume virškinimo trakto raumenų judinimu, mes negalėtume dirbti, sportuoti ir net miegoti.

Tai va va, ar pastebėjote kiek darbų mūsų organizmas turi padaryti, kad suvirškintų nors ir tą vieną vienintelį kąsnį?

Tai pasistenkime, kad tai būtų vertingi kąsniai, suteikiantys mūsų organizmui stiprybės ir sveikatos, o ne milžiniškas apkrovas ir toksines medžiagas.

Būkite sveiki ir laimingi! 

Informacijos šaltinis: Thompson L. J. The Science of Nutrition.