FEBRUARY 27, 2019

“Savo kūno išvaizdą mes suvokiame ir matome per savo patirties ir aplinkos sukurtą žvilgsnį.”

---

Populiarėjant sveikatos ir fizinio aktyvumo puoselėjimui, kūno išvaizda palaipsniui tapo priemone įvertinti savo sveikatą. Investuojame savo pinigus, laiką, energiją ir emocijas į sveikatos gerinimo veiklas, taip nuolat tobulindami ir savo išorinę išvaizdą. 

Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos nustatytus principus sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būklė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas. Kadangi sveikatos sąvokoje nėra išskirta sveiko žmogaus išvaizda, galime manyti, kad tiek gera išvaizda ar kitaip – geras kūno sudėjimas turėtų būti geros sveikatos rodiklis, bet tiek ir ne toks jau geras kūno sudėjimas turėtų būti tuo rodikliu. Svarbu visiška fizinė, psichinė ir socialinė gerovė. Tai, kaip tuomet kūno įvaizdis įsispraudė į tą suvokiamą, nebūtinai apibrėžiamą, geros sveikatos supratimą? 

Mūsų kūno įvaizdis yra tai, ką mes suvokiame. Visuomenės suformuotas kūno įvaizdis yra tam tikri idealai ar standartai, laike socialiai susiformavę bei kintantys. Nėra kūno išvaizdos, kuri būtų ideali ar kuria remiantis galėtume įvertinti save, nors ir aplinka verčia mus tuo tikėti. Kadangi klaidingas savo kūno suvokimas bei iš oro išpiešti kūno išvaizdos idealai visuomenėje gali pakenkti mūsų sveikatai, apie tai yra svarbu kalbėti, ar bent susimąstyti. 

Kūno įvaizdis yra tai, kaip žmogus jaučiasi ir ką galvoja kuomet mato savo kūną, taip pat, kaip jis įsivaizduoja, kad kiti mato jį. Tai nereiškia, kad kūno įvaizdis apibūdina tai, kaip tas žmogus atrodo, bet ką individas jaučia, kai mato save. Ar aš atletiškas, neatletiškas, gražus ar ne? Tai yra tai, ką mes suvokiame žvelgdami į save veidrodyje. Dabar jau ir tai, ką suvokiame matydami save Instagram paskyroje. O ką reiškia antra apibrėžimo dalis – įsivaizdavimas kaip kiti mato mus? Tarkime, mes galvojame, kad esame liekni tiek, kiek kiti galvoja, kad esame liekni. Mes mylime save tiek, kiek kiti myli ir pan. Remiantis socialinio palyginimo teorija, mes lyginame save arba su geresniais už save arba su blogesniais. Kaip visuomenė vertina tam tikrus fenomenus, žmonių lieknumą, seksualinę orientaciją, civilinį statusą ir pan., taip ir mes pasirenkame juos vertinti. Aš tampa nebe vien tai, kas aš manau, kad esu ar tai ką tu manai. O tai, ką aš manau, kad tu manai. 

Mūsų suvokiamas kūno įvaizdis keičiasi ir yra įtakojamas natūralaus augimo, brendimo ir senėjimo proceso bei gyvenimo potyrių. Mus aplanko vis kitokie pojūčiai apie kūną, kuomet jis kinta: paauglystė, nėštumas, menopauzė, andropauzė ir pan. Kūno įvaizdis taip pat kinta kuomet žmogus suserga, išgyvena chronišką skausmą ar tampa neįgalus. Tikėtis, kad kūnas niekada nepakis, lyg tikėtis amžino pavasario.

Savo kūno įvaizdį galime vertinti teigiamai arba neigiamai. Tikriausiai nėra sunku suprasti, kad neigiamas kūno vertinimas turės neigiamos įtakos sveikatai. Tai nepasitenkinimas savo kūnu, kuris dažnai yra lydimas ir klaidingu kūno dydžio įsitikinimu.  Kuo didesnis skirtumas tarp savo kūno suvokimo ir įsivaizduojamo idealaus kūno, tuo didesnis nepasitenkinimas savo kūnu. Na, tarkim, idealų kūną aš matau vienaip, net galėčiau jį nurodyti Instagram nuotraukose, tačiau savo kūną matau kitaip. Vertinimo skalėje jis kiek nutolęs nuo to idealaus kūno įvaizdžio, kurį aš manau esantį idealiu. Tai reiškia, kad mano kūno įvaizdis tuomet yra neigiamas. Negatyviai suvokiant savo kūną, savo kūne jautiesi nejaukiai, jauti gėdą dėl to kaip jis atrodo. Turint teigiamą savo kūno įvaizdį, žmogus dažniausiai (nebūtinai ištisai) mato save teisingai, jaučiasi patogiai savo kūne ir jaučiasi gerai kaip jis atrodo. Turint teigiamą savo kūno supratimą, žmogus suvokia, kad jo išvaizda nenusako jo savivertės. 

Mes negimstame turėdami savęs įsivaizdavimo. Tik po 6 mėnesių individas iš lėto pradeda formuoti suvokimą apie save, kaip atskirą individą iš aplinkos. Tai formuojame savo kūno pagalba. Oi, šita ranka mano, o ir pėdos mano. Kai jos juda, nebūtinai juda ir kitų pėdos. Savęs įsivaizdavimas yra subjektyvus ir yra sukuriamas iš sąveikos su kitais. Nepasitenkinimas savo kūnu pradeda formuotis dar vaikystėje ir stipriausiai pasireiškia jau nuo 9 iki 14 metų amžiaus. Asmenys, turintys internacionalizuotus žiniasklaidos idealus, įprastai ima stebėti ir savo kūno išvaizdą, norėdami užtikrinti, kad ji neatsilieka nuo šių idealų. Šis kūno stebėjimas paprastai priveda prie skirtumų pastebėjimo tarp žiniasklaidos suformuoto idealizuoto kūno ir savo paties kūno.

Savo kūno įvaizdį vertina tiek moterys, tiek vyrai. Nors ir vyrai rečiau patiria neigiamą kūno įvaizdį, nei moterys, tačiau šis fenomenas yra patiriamas abiejų lyčių. Vyrai dažniau patiria teigiamą kūno įvaizdį, nei moterys, tačiau kuomet yra lyginamos vienos vyrų grupės su kitomis, pastebėta, kad  kultūristai vyrai dažniau patiria neigiamą kūno įvaizdį, lyginant su ne kultūristais vyrais. Kai kurie vyrai kenčia nuo nepaliaujamo noro tapti vis raumeningesniais, sukeldami riziką išsivystyti kūno dismorfijai, taip pat kenčia ir moterys dėl nepaliaujamo noro tapti vis lieknesnėmis, didindamos riziką išsivystyti mitybos sutrikimams ir anoreksijai. 

Kadangi lyties vaidmenys tampa vis labiau migloti ir vyrai praranda gebėjimą atskirti save kaip vienintelį šeimos aprūpintoją ir vadovą, kurdami tinkamą, atletišką ir raumeningą kūną, jie gali atskirti save kaip vyrą. Sekant visuomenės lūkesčius patraukliam kūnui, vyrai taip pat užsiima kūno formavimu ir laikosi dietų, kad pasiektų tą tinkamą kūną. Tai tampa paprasčiausiu ir ekonomiškiausiu būdu išpildyti du svarbiausius kultūrinius lūkesčius: pasiekti patrauklų kūną ir tuo pačiu išreikšti savo vyriškumą.

Pastaraisiais metais tyrimuose matomas didesnis susidomėjimas tirti ir diskutuoti vyrų santykį su sveikata. Vyrų gyvenimo trukmė yra gerokai trumpesnė nei moterų, nors ir moterims yra dažniau diagnozuojamos psichinės ir fizinės sveikatos problemos. Šis paradoksas suklaidino daugelį mokslininkų. Teigiama, kad vyrų atliekamas vyriškumo vaidmuo gali turėti įtakos didesniam vyrų mirtingumui ir gali būti siejamas su vyriškumo identitetu ir socializacija visuomenėje.

Tobulinant kūną, kaip lyties aparatą, fitnesas tampa puikia priemone išreikšti lytį. „Gaminti“ vyriškumą. Riebalinio audinio nebuvimas ir gerai apibrėžti raumenys yra vertinami šiuolaikinio vyro kūno idealo bruožai. Net ir vyrų herojų veiksmo figūrėlės vaikams tampa vis raumeningesnės. Siekdami šių idealų, daugybė vyrų praleidžia valandų valandas treniruoklių salėje. Taip fitnesas tapo pirmaujančiu vyriškumo apibrėžimu kultūroje ir teikia nuolatinį vyrų kūnų pristatymą visuomenei. Socialinė fitneso konstrukcija pakeitė kryptį nuo siekio ginti savo šalį į siekį gerai atrodyti. Bet daugiau apie tai – vėliau. 

Mitybos sutrikimų analizavime ir gydyme, kūnas yra dažniausiai objektas, kuris gali būti suvokiamas ir dar klaidingai suvokiamas. Antikos mąstytojams kūnas buvo sielos kalėjimas, kurio užgaidos trukdo pasiekti sielos pažinimą, o kūno pojūčiai trukdo pamatyti supančią tikrovę. Kuomet tobulėjo gamtos mokslas, kūnas tapo objektu sudarytu iš dalių. Visas dalis buvo galima „išardyti“ ir vėl sudėti į visumą. Taip atsitiko dėl to, kad buvo svarbu išsiaiškinti kaip veikia kiekviena iš dalių ir kaip jos sąveikauja tarpusavyje. Kūnas tapo mechanizmu, kuris yra valdomas gamtos jėgų. Jį galime tirti matavimais, skaičiavimais, stebėjimais. Išgaunami rezultatai, yra užfiksuojami, surašomi, nustatomos bendrybės, kurios paprastai nekinta ir yra įrašomos į dėsningumo teoriją. Šis kūnas yra matomas, gali būti liečiamas, turi išvaizdą, svorį, formą.

Kaip kūnas turėtų ar neturėtų atrodyti žmogus gauna žinutes iš įvairiausių šaltinių: filmų, televizijos, žurnalų, socialinės medijos. 

Treniruočių/mitybos planų reklamos su nuotraukomis prieš ir po, skatina viršsvorio stigmatizavimą, gėdą kitokiam kūnui. Taip pat maitina suvokimą, kad galima pasiekti bet kokį kūno svorį. Jos neskatina siekti savo kūno gerovės, o tam tikrų standartų. Taip pat ir su istorijomis prieš ir po, kur pasakojama kaip dalyvis gėdijosi savo buvusio „netinkamo“ kūno ir koks dabar yra laimingas. 

Tyrimai nurodo, kad socialiniai tinklai ir žiniasklaida potencialiai gali įtakoti kūno nepasitenkinimo išsivystymą. Žiniasklaidos šaltiniai linkę vaizduoti vyrų ir moterų kūno įsivaizduojamus idealus: moterų lieknumą bei vyrų raumeningumą. Regresijos analizės tyrimas naudojant 3D programinę įrangą, pateikė įdomius rezultatus. Juose nurodoma, kad abiejų lyčių idealai turi specifinį kūno dydį. Abejoms lytims pagrindinis moterų grožio indikatorius yra santykinai mažas kūno masės indeksas kartu su vidutiniškais apvalumais (pakankamai išraiškingi klubai ir krūtinė), o vyrų kūno idealui svarbios savybės yra – šiek tiek sunkesnis, raumeningas kūnas su specifine V formos viršutine kūno dalimi. 

Vienas naujausių tyrimų atskleidė, kad patinka skaičius ant kūno nuotraukų, publikuojamų Instagrame neturėjo įtakos negatyviam kūno įvaizdžiui, kas buvo viena pirmųjų hipotezių. Taip pat nepasiteisino hipotezė, kad rodant šias nuotraukas pasireikš didesnis savo kūno įvaizdžio palyginimas su šiomis nuotraukomis. Galime tuo pasidžiaugti. Tai atspindi vieną iš socialinio palyginimo teorijos aspektų, kad mus labiausiai įtakoja mūsų artimiausia aplinka, mūsų pažįstami, draugai, autoritetai. Mes lyginame save su jais. Na, tarkim, nelabai jautriai reaguojame į Kardashian šeimynėlę, bet į savo draugus – jautriau. Šiame tyrime buvo naudojamos tiriamiesiems nepažįstamų žmonių nuotraukos. Taip pat, kaip žinau aš, taip žinai ir tu, kad šios idealizuotos ir sutvarkytos nuotraukos nėra tikrovė. Mes tikime labiau tuo, ką galime apčiuopti plika akimi. Tarkime, liekna kolegė su išraiškingais raumenimis darbo vakarėlyje prie ežero įtakos mūsų kūno įvaizdžio palyginimą ryškiau, nei nežinoma mergelė Instagramo puslapyje. Tik klausimas kaip mes į tai reaguosime, ar pavydėsime ir grįžę namo graušimės, kad neturime tokio kūno, ar atvirkščiai, suvoksime, kad kiekvieno iš mūsų kūnas, tuo pačiu ir gyvenimas yra unikalus ir savaip formuojamas. 

Kita pagrindinė išvada buvo ta, kad nuotraukų “patinka” skaičius vis dėlto turėjo įtakos veido įvaizdžio nepasitenkinimui. Tačiau matant daugiau “patinka” ant savo veido nuotraukų, buvo pastebėtas mažesnis nepasitenkinimas savo veidu. Šis teigiamas poveikis gali reikšti, kad “patinka” skaičius yra kaip internetinė palaikomojo bendravimo forma, nes tai suteikia bendruomeniškumo jausmą, jaučiamą savo artimųjų palaikymą ir bendrą pasitenkinimą gyvenimu. Taip pat gali būti, kad socialinis palyginimas pagal veido požymius yra mažiau visuotinai neigiamas, nei lyginimas pagal kūno dydį ir formą. Veido idealai yra sudėtingesni, labiau detalizuoti ir individualūs, nei gan aiškiai apibrėžti kūno idealai.

Kadangi jau vyrauja tyrimai apie socialinės medijos įtaką mūsų gyvenime, kaip šiuo atveju – įtaką kūno įvaizdžiui, taip vystosi ir tyrimai ieškantys sprendimų neigiamai medijos įtakai. Vienas iš tyrimų iškėlė teoriją, kad aukšto lygio socialinių tinklų raštingumo įgūdžiai leis jauniems žmonėms suvokti, kad socialiniuose tinklapiuose vaizduojamos nuotraukos yra dažniausiai nerealistiškos, kad komerciniai vaizdai yra skirti parduoti produktus, o draugų nuotraukos dažniausiai pateikia TIK teigiamus žmogaus kūno ir gyvenimo aspektus. Taip individai bus mažiau linkę lyginti šiuos vaizdus su savimi, rezultate sumažinant riziką vystytis kūno nepasitenkinimui. Individai bus kritiškesni vertinant publikuojamus idealus. Tyrėjai teigia, kad ši apsauginė įtaka būtų ypač naudinga asmenims, kurie yra pažeidžiami dėl neigiamo idealizuotų nuotraukų poveikio ir išvaizdos palyginimo tendencijų. 

Priešingai išsikeltoms hipotezėms, apsauginis efektas tarp jaunuolių bendraamžių nebuvo pastebėtas, nei moterų nei vyrų tarpe. Komerciniai vaizdai vis dėlto buvo vertinami kritiškiau, nei bendraamžių publikuojami vaizdai. Taip gali būti dėl to, kad įžvelgiamas panašumas su bendraamžių nuotraukomis bei motyvais jas publikuoti, todėl jos nevertinamos taip kritiškai, kaip komerciniai vaizdai ir skelbimai. Taigi ir socialinių tinklų raštingumo apsauginis efektas šioje grupėje galėjo būti mažesnis. Lyginant vyrus ir moteris, socialinio raštingumo apsauginis efektas buvo silpniausias vyrų grupėje. Pastebėta, kad vyrai labiau nei moterys viliasi pasiekti tuos idealus su kuriais lyginamasi, jie yra mažiau kritiški ir savikritiški nei moterys. Išvadoje, šis socialinių tinklų raštingumas turėtų didžiausią apsauginį poveikį komerciniams kūno vaizdams. 

Socialinis kritikas Christopher Lasch teigė, kad mūsų masinio vartojimo kultūra skatina naujo pobūdžio savimonę ar tuštybę, per kurią žmonės išmoko vertinti save ne tik prieš kitus, bet ir matant save kitų akimis. Suprojektuotas „įvaizdis“ pagal turimus turtus, fizinį patrauklumą, drabužius, stilių ir „asmenybę“ pakeitė tokius asmens tapatybės ir laimės rodiklius kaip žmogaus patirtis, įgūdžiai ir charakteris. Dabar celiulitas, platūs klubai, stangrumą praradusios krūtys, randai, ar elementariai kitokia kūno forma nei kaimyno, gali nustelbti net tokias vertybes, kaip jau turima laimė bendruomenėje, šeimoje ir darbe. 

Kūnas neturėtų būti vertinamas pagal išvaizdą, bet pagal jo veiksmingumą ir praktiškumą. Jis turėtų būti stiprus, laisvai judėti, būti varikliu kasdieniame gyvenime. Jis turėtų jaustis patogiu gyventi ir padėti jaustis gyvu, o ne egzistuoti kaip idėja savivertės integravimui ir jos pristatymui visuomenei. Turėtume išreikšti susirūpinimą, kad visuomenės suformuoti klaidingi įsitikinimai gali neigiamai paveikti jaunus žmones ir žmones, turinčius žemą savigarbą ir/arba neigiamą savo kūno įvaizdį. Ieškant tobulumo, kuris neegzistuoja, prarandame save. Kad ir kaip banaliai tai skamba, mūsų kūnas yra vienintelis mums duotas, deja, negalime jo pasiskolinti iš kitų, ar susidėvėjus grąžinti bei pasiimti naujo. Tik priimant savo kūną tokį,  koks jis yra, vertinant jo energiją, mes nenorėsime jo engti, skaudinti ar kankinti. Nepriimant savo kūno, mes arba slepiamės už griežtų mitybos planų ir treniruočių, arba engiame jį netikslingu maistu, nuovargiu, sėslumu ar persidirbimu. Vienaip ar kitaip, jis vis kažkaip ir kažkuo mums netinka. Jei tiktų, patiktų ir būtų vertinamas, kaip didžiausia mums gyvenime suteikta dovana, mes jį tausotume. 

Išmokime:

• Kurti savigarbos kriterijus, kuriems išvaizda nėra rodiklis, daugiausia dėmesio skiriant sėkmingam darbui, mėgstamai veiklai, dalyvavimui sportinėje veikloje ir susibūrimuose su žmonėmis, tobulinant save kažkokioje srityje, mokantis naujų dalykų, puoselėjant laiką su šeima.
• Puoselėti gebėjimą vertinti savo kūną, ypač kaip jis veikia („šis pilvas buvo namai net trims kūdikiams“, „dvi kojos, kurios gali vaikščioti bet kur“, „rankos, kuriomis galiu sukurti tiek naujų dalykų“ ir t.t).
• Puoselėti elgseną, kuri leidžia jaustis gerai apie save.
• Atsiriboti nuo vaizdų, kurie gali sutrikdyti  (nerealūs, patobulinti, redaguoti kūno atvaizdai).
• Treniruotis stiprybės ugdymui, ištvermei, gerai savijautai, o ne tik svorio kontrolei ar išorės siluetui. 
• Valgyti, siekiant pamaitinti savo kūną jam gyvybiškai svarbiais elementais. 

NUOTRAUKŲ AUTORĖ INDRĖ KAZĖNAITĖ

---

Teksto sudėtis, remiantis šiais tyrimais, straipsniais ir knygomis

 1.     Baghurst, T., D. B. Hollander, B. Nardella and G. G. Haff (2006). “Change in sociocultural ideal male physique: An examination of past and present action figures.” Body Image 3(1): 87-91. 

2.     Choi, P. Y. L., H. G. Pope, R. Olivardia and T. F. Cash (2002). “Muscle dysmorphia: a new syndrome in weightlifters.” British Journal of Sports Medicine 36(5): 375. 

3.     Collins, J. (2013). “Letter From the Editor: Body Image.” Seminars in Roentgenology 48(4): 285-286.

4.     Connell, R. (2005). Masculinities. Cambridge, Polity Press.

5.     Connell, R. (2009). Gender : in world perspective. Cambridge, Polity Press.

6.     Crossley, K. L., P. L. Cornelissen, M. J. Tov.e and P. D. Howe (2012). “What Is an Attractive Body? Using an Interactive 3D Program to Create the Ideal Body for You and Your Partner (What Is an Attractive Body?).” 7(11): e50601.

7.     Dallesasse, S. L. and A. S. Kluck (2013). “Reality television and the muscular male ideal.” Body Image 10(3): 309-315.

8.     Dittmar, H. (2005). “VULNERABILITY FACTORS AND PROCESSES LINKING SOCIOCULTURAL PRESSURES AND BODY DISSATISFACTION.” Journal of Social and Clinical Psychology 24(8): 1081-1087.

9.     Engeln, R., M. R. Sladek and H. Waldron (2013). “Body talk among college men: Content, correlates, and effects.” Body Image 10(3): 300-308.

10.   Kelly Rae, C. (2015). “Masculinity: Men’s makeover.” Nature 526(7572): S12.

12.   Kim, J. W. and T. Makana Chock (2015). “Body image 2.0: Associations between social grooming on Facebook and body image concerns.” Computers in Human Behavior.

13.   Leone, J., E. Sedory and K. Gray (2005). Recognition and treatment of muscle dysmorphia and related body image disorders. J. Athl. Train. 40: 352-359.

14.   Ling, F. C. M., A. M. McManus, G. Knowles, R. S. W. Masters and R. C. J. Polman (2015). “Do children emotionally rehearse about their body image?” Journal of Health Psychology 20(9): 1133-1141.

15.   Magnus, Å. (2011). “Marcus Herz & Thomas Johansson: Maskuliniteter. Kritik, tendenser, trender.” NORMA 6(02): 185-189. 

16.   Rousseau, A., & Eggermont, S. (2018). Media ideals and early adolescents’ body image: Selective avoidance or selective exposure?. Body Image, 26, 50-59.

17.   Schei, B. and L. S. Bakketeig (2007). Kvinner lider – menn dør : folkehelse i et kjønnsperspektiv. Oslo, Gyldendal akademisk. 

18.   Tamplin, N., McLean, S., & Paxton, S. (2018). Social media literacy protects against the negative impact of exposure to appearance ideal social media images in young adult women but not men. Body Image, 26, 29-37.

19.   Tiggemann, M., Hayden, S., Brown, Z., & Veldhuis, J. (2018). The effect of Instagram “likes” on women’s social comparison and body dissatisfaction. Body Image, 26, 90-97.