Mano bene kasdienis ryto draugas su kava yra forskning.no ir deepdyve.com (tyrimų puslapiai). Norvegų puslapyje forskning.no (vert. tyrimas.no) publikuojamoje skiltyje “Tyrėjų zona” pasirodė straipsnis, kuris mane švelniai nustebino. Ne savo sudėtimi, bet tuo, kad tokie straipsniai pasirodo. Galbūt ir aš dar apsiavusi vieną iš įsitikinimų, kad kas jau kas, bet norvegai tai tikrai niekada netaps augalinės mitybos garbintojais. Ši mano įžvalga stebina mane pačią, kad dar vis esu lydima įvairių visuomenės ar patirties suformuotų įsitikinimų. Dažniau turėčiau žvelgti atviru ir iš anksto nesuformuotu žvilgsniu.
Straipsnis nėra visiškai stiprus. Stiprus būtų su daugiau pateiktų nuorodų į tyrimus, kurie patvirtintų teiginius. Bet, kaip ir viena iš autorių – gydytoja (autorės dvi – gydytoja ir visuomenės mitybos ekspertė) komentuoja, tai yra apibendrinti teiginiai, remiantis tyrimais. Tačiau man patinka pagrindinė mintis, kad geležies trūkumui organizme ar tuo labiau anemijos gydymui, visas dėmesys neturi būti skiriamas tik mėsos vartojimui. Tokiais pareiškimais labiau bus pakenkta, nei pagelbėta, nes gausus mėsos (ypač raudonos) vartojimas turi savo padarinius, kaip širdies ir kraujagyslių ligas. Straipsniu bandoma išreikšti susirūpinimą šios netikslingos informacijos propagavimu ir perteikti tai, kad geležies yra ir grūdiniuose bei ankštiniuose. Dalį mėsos ir pieno gaminių turėtume pakeisti augaliniu maistu, tokiu kaip ankštiniai, grūdiniai ir riešutai. Jei valgysime visus produktus tais pačiais kiekiais (t.y. jų nepakeičiant), suvartosime per didelį kiekį kalorijų, baltymų ir riebalų.
Straipsnio vertimas:
Mitą, kad mėsa yra svarbi, norint išvengti geležies trūkumo, šiandien skleidžia tiek sveikatos apsaugos institucijos, tiek pagrindiniai farmacijos veikėjai. Mityba be mėsos retais atvejais sukelia geležies trūkumą.
Savo straipsnyje „Kaip išvengti geležies trūkumo“ farmacijos kompanija „Nycomed“ paminėjo vegetarus, įvairią mitybą ir mėsą net kelis kartus, bet ligos, kaip geležies trūkumo priežastys, buvo pamirštos.
Norvegijos sveikatos apsaugos institucijos taip pat prisideda prie šio mito skleidimo, kai straipsnyje pavadinimu „Geležies stokos anemija“ paminėjo „per mažai geležies maiste“ kaip vieną iš „dažniausiai pasitaikančių priežasčių“. Anot straipsnio, didesnė rizika susirgti anemija yra tiems, kurie „nevalgo jokios mėsos ar gyvulinių produktų“. Taip pat, kai kalbama apie anemijos gydymą, didžiausia svarba skiriama mėsos vartojimui, bet ne galimoms ligoms.
Ar moterys, kurios patiria sunkius menstruacijų simptomus, ar žmonės turintys opas ar sergantys vėžiu gali išvengti geležies trūkumo tik valgydami pakankamai mėsos?
“Jūs nevalgote mėsos, jums akivaizdžiai trūksta geležies“
Geležies trūkumas net tokioje šalyje, kaip Norvegija vis dar yra plačiai paplitęs reiškinys. Tai neturi nieko bendra su tuo, kiek mėsos suvalgome. Geležies trūkumas, kuris pasireiškia per itin gausias menstruacijas ar skrandžio opas, ar padidėjęs geležies poreikis, pavyzdžiui, nėščioms moterims ir vaikams, yra vienos iš dažniausių geležies trūkumo priežasčių. Svetainėje „Norvegijos sveikatos informatika“ rašo:
“Geležies trūkumą dažniausiai sukelia stiprus mėnesinių kraujavimas arba virškinimo trakto kraujavimas.“
“Geležies trūkumas atsiranda, kai organizmo geležies poreikis viršija geležies kiekius, gaunamus iš mitybos“
„Prasta mityba ir nesugebėjimas absorbuoti geležies žarnyne retai būna vienintelė anemijos priežastis“
Moterys, turinčios neįprastai sunkias ir gausias menstruacijas, gali uždelsti lengvai prieinamą, paprastą ir veiksmingą gydymą, skirtą tokioms menstruacijoms, jei visas dėmesys bus skirtas tik mėsos valgymui ir mitybai. Jei vyresnio amžiaus žmonės skirs visą dėmesį tik į tai, kiek suvalgo mėsos, pagrindinės priežastys, tokios kaip žarnyno vėžys ar kraujuojančios opos, bus užgoštos. Vegetarai ir veganai, kurių gretos didėja, ištisai girdi tokius argumentus, kaip „tu nevalgai mėsos, tau tikrai trūksta geležies“.
Kompensuoti geležies trūkumą mėsa, yra nerealu
Mėsos populiarinimas gydant ir užkertant kelią geležies trūkumui yra absurdas, nes nerealu kompensuoti geležies trūkumo ar padidėjusio geležies poreikio tik vartojant mėsą. Geležies papilduose, kurie rekomenduojami vartoti kasdien ir keletą savaičių gydant geležies trūkumą, yra nuo 27 iki 100 miligramų geležies. Nacionalinės nėštumo priežiūros gairės nėščioms moterims, kurių feritino kiekis yra mažesnis nei 70 mikrogramų litre, rekomenduoja kasdieną papildyti 40–60 miligramų geležies.
Tai prilygsta keliems kilogramams mėsos per dieną, nes 100 gramų mėsos yra nuo 0,7 iki 3,3 miligramų geležies.
Mėsoje ir žuvyje esanti geležies forma – hemo geležis – geriau absorbuojama žarnyne nei ne hemo geležis (šios formos geležis yra augaluose ir didelių dozių papilduose). Šios geležies formos absorbcija organizme priklauso nuo individo turimos geležies rodiklių, turint žemus geležies rodiklius, geležies absorbcija iš maisto ženkliai padidėja. Dėl šios priežasties neaišku, ar neoptimalus geležies suvartojimas su maistu, yra vienintelė geležies trūkumo priežastis.
Geležies trūkumas nėra dažnesnis vegetarų grupėje, nei visavalgių grupėje. Nors vegetarų gretose geležies atsargos ar feritino lygis yra mažesnis, nei mėsos valgytojų tarpe, tačiau atsargos vis tiek yra normos ribose. Šie žemesni feritino ar geležies lygiai neturėtų būti painiojami su geležies trūkumu ar anemija. Šiuo metu neproporcingai daug dėmesio yra skiriama maistinių medžiagų trūkumui vegetarinėje mityboje. Jei tiek pat daug dėmesio būtų skiriama sveikatos žalai, dėl gausaus mėsos vartojimo, dėl ko beveik pusė norvegų ir kenčia, norvegai šiądien tikriausiai būtų sveikesni.
Mityba be mėsos gali patenkinti geležies poreikį. Priešingai populiariems daugelio įsitikinimams, svarbiausias geležies šaltinis norvegų racione yra ne mėsa, o augalinis maistas. Remiantis Norvegijos gydomųjų preparatų vadovu, norvegų mityboje 30–35 procentai geležies yra gaunama iš grūdų ir javų. Vaisiai, uogos, bulvės ir daržovės sudaro 20–22 proc., o mėsa ir jos produktai sudaro tik apie 20 procentų viso geležies suvartojimo. Be to, ankštiniuose, pavyzdžiui, lęšiuose, pupelėse ir sojos pupelėse yra ypač daug geležies (ir baltymų). Dauguma norvegų jų suvartoja nedaug, tačiau veganai ir vegetarai juos į mitybą įtraukia bene kasdien.
Kasdien tektų suvalgyti 1,5 kilogramo vištienos
Anot matvaretabellen.no ( vert. maistoproduktųlentelė.no), grūduose, ankštiniuose ir riešutuose geležies yra daugiau nei mėsoje ar mėsos produktuose. 100 gramų mėsos yra nuo 0,7 iki 3 miligramų geležies – lygiai tiek, kiek ir vienoje riekėje rupios duonos. Avižinių dribsnių porcijoje yra 1,7 miligramų geležies. Vištienoje, kalakutienoje ir kiaulienoje, kurią dažniausiai valgo norvegai, yra mažiausiai geležies – maždaug 1 miligramas 100 gramų mėsos. Dienos geležies poreikis moteriai, kuri turi menstruacijas, yra 15 miligramų geležies per dieną.
Jei mėsa būtų vienintelis geležies šaltinis maiste, ši moteris per dieną turėtų suvalgyti 1,5 kilogramo vištienos ar kiaulienos arba maždaug pusę ar vieną kilogramą jautienos.
Iš kur atsirado tokie mėsos svarbos mitai, galime tik spėlioti. Neseniai paskelbtame Helovino temos straipsnyje, „Nortura“ (Norvegijos mėsos pramonė) net leidžia sau juokauti, kad tie, kurie valgo mažai raudonos mėsos, atrodo kaip blyškūs zombiai ir vampyrai. Mes, dirbantys sveikatos, medicinos ir mitybos srityse, taip pat dirbantys sveikatos priežiūros institucijose ir farmacijos įmonėse, neturėtume į tokius pareiškimus žiūrėti rimtai.
Šaltinis:
Photo credit: Oliver Sjöström from Pexels. Canva photos.
nomnom.lt 