Kai kurie iš mūsų blogai jaučiamės ne tik persivalgę. Blogai galime pasijausti net tada, kai tiesiog pasisotiname. Atrodo, valgis buvo įprastas, porcijos normalios, po jo neturėtų būti jokio ypatingo diskomforto, tačiau vos tik alkis praeina ir atsiranda sotumas, viduje kažkas įsitempia. Gali kilti kaltė, nerimas, susierzinimas, o kartais net jausmas, kad “vėl nesusivaldžiau”.
Tokie pojūčiai dažnai glumina. Juk suprantame, kad objektyviai nepersivalgėme. Gal net valgėme visai subalansuotai: pusryčius, pietus ar vakarienę, po kurių kūnas tiesiog natūraliai pasisotino. Tačiau vidinis atsakas būna toks, lyg būtų įvykę kažkas blogo.
Šis jausmas yra daug dažnesnis, nei gali atrodyti. Ir labai svarbu suprasti vieną dalyką: kaltė dėl sotumo nebūtinai reiškia, kad žmogus iš tiesų suvalgė per daug. Dažnai ji reiškia visai ką kita.
Sotumas kai kam nėra tik kūno pojūtis
Teoriškai sotumas yra natūrali organizmo būsena. Tai ženklas, kad kūnas gavo pakankamai energijos ir maisto medžiagų. Sotumas neturėtų būti nei “blogas”, nei “geras”. Jis tiesiog yra.
Tačiau realiame gyvenime sotumas daugeliui žmonių tampa ne neutraliu kūno signalu, o emociškai stipriai įkrautu pojūčiu. Jis gali reikšti sunkumą, kontrolės praradimą, baimę priaugti svorio, gėdą dėl apetito ar net jausmą, kad esi “per daug”. Tokiu atveju žmogus reaguoja ne vien į fiziologinį pilnumą skrandyje, bet reaguoja į visą prasmę, kurią per gyvenimą šiam pojūčiui suteikė.
Ir tada nutinka keistas dalykas: alkis ima atrodyti “geresnis” už sotumą. Alkis gali sukelti ne tik fizinį diskomfortą, bet ir tam tikrą psichologinį pasididžiavimą. Gali atrodyti, kad esi drausmingas, kontroliuojantis save, teisingas. O sotumas, priešingai, ima atrodyti kaip silpnumas, nesėkmė ar signalas, kad kažkur peržengei ribą.
Kodėl taip nutinka?
Dažnai šios reakcijos neatsiranda iš niekur, jos formuojasi ilgai, kartais jau nuo vaikystės.
Jei vaikas augo girdėdamas komentarus apie savo kūną, svorį, apetitą ar porcijas, jis galėjo labai anksti išmokti, kad valgymas yra ne tik fiziologinis, bet ir moralinis veiksmas. Kad valgyti reikia “teisingai”, kad per didelis apetitas gėdingas, kad pilnas skrandis reiškia silpnumą, kad “geras” žmogus valgo mažai, o “blogas” – per daug.
Net jei tie komentarai buvo pateikiami juokais, pašaipiai ar neva “iš rūpesčio”, vaiko kūnas ir psichika juos gali įsiminti labai giliai. Vaikui ypač svarbu, kaip į jį reaguoja tėvai. Jeigu jo alkis, apetitas ar kūno dydis sulaukia gėdos, atstūmimo ar pašaipos, sotumas gali pradėti sietis ne su saugumu, o su pavojumi.
Vėliau žmogus gali jau nebeatsiminti visų konkrečių frazių, bet kūnas prisimena. Todėl ir suaugus, net valgant tinkamai, sotumas gali įjungti seną vidinę aliarmo sistemą: “Atsargiai. Čia kažkas negerai.”
Kaltė dėl sotumo nereiškia, kad persivalgei
Labai dažnai žmonės painioja du skirtingus dalykus: sotumą ir persivalgymą.
Sotumas reiškia, kad alkis sumažėjo arba dingo, kūnas gavo pakankamai. Persivalgymas dažniausiai reiškia, kad valgio buvo tiek, kad atsirado stiprus fizinis diskomfortas: tempimas, apsunkimas, pykinimas, vangumas, noras atsigulti, kartais net skausmas.
Tačiau jei žmogus ilgą laiką bijojo sotumo, net ir normalus pasisotinimas gali atrodyti kaip “per daug”. Kitaip tariant, problema nebūtinai yra maiste ar porcijoje. Problema gali būti tame, kad pats sotumo pojūtis psichologiškai tapo sunkiai pakeliamas.
Todėl žmogus gali sakyti: “Aš blogai jaučiuosi pavalgęs”, nors iš tikrųjų tai reiškia: “Aš blogai jaučiuosi ne todėl, kad pavalgiau, o todėl, kad man sotumas kelia įtampą.”
Kai alkis pradeda atrodyti kaip “pasiekimas”
Žmonėms, turintiems įtemptą santykį su maistu, alkis kartais tampa nepageidaujamu, bet kartu ir maloniu pojūčiu. Ne fiziškai, o psichologiškai. Jis gali duoti lengvumo, “švarumo”, kontrolės, net savotiško pasididžiavimo jausmą.
Tokiu atveju žmogus gali pastebėti, kad būdamas alkanas jaučiasi “geresnis”, o pasisotinęs – nusivylęs savimi. Tai labai svarbi vieta apmąstymui, nes tai parodo, kad santykis su maistu persikelia į savivertės sritį. Kūno būsena tampa nebe kūno būsena, o charakterio vertinimu.
Kai taip nutinka, alkis nebėra tik alkis, o sotumas nebėra tik sotumas. Jie tampa moralinėmis kategorijomis. O tai žmogų labai išvargina.
Iš kur dar gali kilti kaltė pavalgius?
Kaltė pavalgius gali būti susijusi ne tik su šeimos komentarais. Jai įtakos turi ir platesnė aplinka. Dietų kultūra nuolat siunčia šią žinutę, kad mažiau valgyti yra geriau, kad alkis beveik pagirtinas, o sotumas – valios neturėjimas. Socialiniuose tinkluose gausu patarimų, kaip suvaldyti apetitą, numalšinti alkį be kalorijų, ištverti tarp valgymų, nepasiduoti pagundoms. Tokios žinutės stiprina mintį, kad natūralūs kūno poreikiai ir signalai yra problema, kurią reikia kontroliuoti.
Prie kaltės gali prisidėti ir ankstesnė dietų patirtis. Jei žmogus daug kartų ribojo maistą, skaičiavo kalorijas, stengėsi valgyti kuo mažiau arba nuolat save stebėjo, jo vidinis pasitikėjimas kūnu silpnėja. Tada net normalus pavalgymas gali sukelti paniką: Gal čia jau per daug?
Kartais kaltė atsiranda ir todėl, kad žmogus apskritai sunkiai toleruoja pilnumo, gausos jausmą ne tik maiste. Kai kam sunku priimti, kad galima gauti pakankamai. Kad galima būti pamaitintam, pasirūpintam, pasisotinusiam. Tai jau labai gili tema, susijusi ne tik su mityba, bet ir su emocine žmogaus patirtimi.
Kaip tai gali atrodyti kasdienybėje?
Žmogus pavalgo pusryčius ir jaučia ne pasitenkinimą, o nerimą. Po pietų vietoj ramybės atsiranda noras “atpirkti” – daugiau nebevalgyti, daugiau pajudėti, kažkaip kompensuoti “tą blogį”. Kartais atsiranda mintys: “Kam reikėjo tiek valgyti?”, “Galėjau mažiau”, “Dabar jau visa diena sugadinta.”
Kai kuriems žmonėms ypač nemaloni net pati pilno skrandžio būsena. Jie nori kuo greičiau vėl pasijausti “tušti”, “lengvi”, “susitvarkę”, “švarūs”. Dėl to gali pradėti rinktis per mažas porcijas, atidėlioti valgymą ar nejučia likti nuolat alkani.
Iš šalies gali atrodyti, kad žmogus tiesiog nemėgsta persivalgyti, tačiau iš tikrųjų jis gali bijoti visai ne persivalgymo, o tiesiog sotumo.
Ką daryti, jei atpažįsti save?
Pirmas žingsnis – ne bandyti save iš karto “sutvarkyti”, o tiesiog pastebėti, kas vyksta. Labai padeda sau užduoti klausimą: ar man dabar fiziškai per daug maisto, ar man emociškai sunku toleruoti šį sotumą?
Tai nėra tas pats.
Jei po įprasto valgio jauti kaltę, dar nereiškia, kad kūnas padarė kažką blogo. Gali būti, kad suaktyvėjo senos mintys, mąstymo modeliai, senas išmoktas ryšys tarp sotumo ir gėdos. Tokiu atveju naudinga ne mažinti maisto, o mokytis būti su tuo pojūčiu be automatinio savęs puolimo.
Primink sau:
“Aš nepersivalgiau, aš pasisotinau.”
“Sotumas nėra nesėkmė.”
“Mano kūnas turi teisę gauti pakankamai.”
“Tai tik pojūtis, ne mano vertės įrodymas.”
Iš pradžių tokios mintys gali atrodyti nenatūralios, ypač jei daugelį metų vidinis balsas kalbėjo visai kitaip. Tačiau būtent taip po truputį pradedamas kurti naujas ryšys su maistu ir kūnu.
Ar tai gali keistis?
Taip, santykis su sotumu gali keistis. Žmogus gali išmokti jausti mažiau baimės, mažiau kaltės ir daugiau neutralumo. Tačiau dažniausiai pokytis vyksta ne per griežtesnę kontrolę, o per supratimą.
Svarbu ne versti save valgyti per jėgą ir ne ignoruoti kūno signalus. Svarbu pradėti matyti, kad sotumas nėra moralinė klaida. Tai nėra įrodymas, kad esi silpnas, nedisciplinuotas ar “per daug”. Tai tiesiog vienas iš normalių kūno atsakų po valgymo, visiškai natūrali ir labai žmogiška būsena.
Kai žmogus nustoja kovoti su kiekvienu natūraliu pojūčiu, atsiranda daugiau ramybės, o su ramybe dažnai ateina ir daugiau stabilumo.
Pabaigai
Jausti kaltę vos pasisotinus dažnai turi istoriją. Šis kaltės jausmas neatsiranda todėl, kad esi silpnas ar nemoki susivaldyti. Dažnai jis atsiranda todėl, kad kažkada išmokai, jog pilnas skrandis yra pavojus, tai neleistina, gėdinga, “negalima”.
Bet sotumas nėra problema, kurią reikia taisyti. Sotumas yra natūrali kūno kalba.
Leave a Reply