Daugelis žmonių galvoja, kad alkis visada turėtų būti aiškus. Atėjo laikas valgyti, kūnas pranešė, pavalgiau, viskas paprasta. Tačiau realybėje taip būna ne visada.
Labai daug žmonių sako: “Aš beveik nejaučiu alkio”, “galiu visą dieną nevalgyti ir tik vakare suprantu, kad esu visiškai išsekęs” arba “alkį pajuntu tik tada, kai jau noriu suvalgyti viską iš karto”.
Tai nebūtinai reiškia, kad su jumis kažkas negerai. Dažnai tai reiškia, kad ryšys su kūno signalais yra susilpnėjęs.
Taip gali nutikti tada, kai ilgą laiką praleidžiami valgiai, maistas vis atidedamas vėlesniam laikui, bandoma valgyti kuo mažiau arba tiesiog gyvenama nuolatinėje įtampoje. Tokiu atveju kūnas prisitaiko. Jis nenustoja norėti maisto, bet gali nustoti labai aiškiai apie tai signalizuoti. Todėl gali atrodyti, kad alkio nėra, nors energijos poreikis niekur nedingsta.
Svarbu suprasti ir tai, kad alkis ne visada pasireiškia tik tuščio skrandžio jausmu. Kartais jis ateina visai kitais būdais: blogesne koncentracija, dirglumu, staigiu nuovargiu, didesniu jautrumu stresui, stipriu noru saldumynų ar jausmu, kad vakare nebegalite sustoti.
Alkio nejautimas nebūtinai reiškia, kad organizmui nereikia valgyti. Kartais kaip tik priešingai – tai ženklas, kad ryšį su alkio ir sotumo signalais reikia pamažu atkurti.
Dažniausiai tai daroma ne per dar didesnę kontrolę, o per daugiau pastovumo.
Jei alkio beveik nejaučiate, gali būti naudinga kurį laiką mažiau remtis vien pojūčiais ir daugiau struktūra. Tai reiškia reguliarius valgymus dienos eigoje: valgykite pusryčius, pietus, vakarienę ir, jei reikia, užkandžius tarp jų.
Iš pradžių toks valgymas gali atrodyti mechaniškas. Gali atrodyti keista valgyti tada, kai alkis dar nėra labai ryškus. Tačiau būtent toks pastovumas dažnai padeda kūnui vėl pradėti siųsti aiškesnius signalus.
Taip pat verta stebėti ne tik stiprų alkį, bet ir ankstyvesnius ženklus. Pavyzdžiui, mintis apie maistą, energijos kritimą, sumažėjusią kantrybę, dirglumą ar norą “greitai kažko”. Tai irgi gali būti alkio kalba.
Dar vienas svarbus dalykas – nereikia laukti “tobulo” alkio, kad leistumėte sau valgyti. Jei valgote reguliariai, nors alkis dar nėra labai stiprus, tai nėra klaida. Dažnai tai yra būdas padėti sau neatsidurti kraštutinume, kai vėliau norisi bet ko, daug ir kuo greičiau.
Ryšys su kūnu neatsistato per vieną dieną. Ypač jei ilgą laiką gyvenote dietų, kaltės, skubėjimo ar nereguliaraus valgymo fone. Tačiau alkio signalai dažnai po truputį grįžta tada, kai maistas vėl tampa pakankamas, reguliarus ir nuspėjamas.
Jei šiuo metu alkio beveik nejaučiate, tai nebūtinai ženklas, kad su jumis kažkas negerai. Kartais tai tiesiog ženklas, kad kūnui reikia daugiau pastovumo, daugiau saugumo ir mažiau kovos su savimi.
Leave a Reply