Emocinis valgymas dažnai laikomas problema, kurią reikia kuo greičiau sutvarkyti. Mes pasižadame nuo pirmadienio nebevalgyti vakare, nebeužkandžiauti iš nuobodulio, nebevalgyti stresuojant. Tačiau labai dažnai šie pažadai baigiasi tuo pačiu – dar stipresniu potraukiu maistui ar net persivalgymu ir dar daugiau kaltės jausmo.
Tai nėra valios klausimas. Ir tai nėra charakterio silpnumas.
Emocinis valgymas dažniausiai yra nervų sistemos reguliacijos būdas. Kai patiriame stresą, liūdesį, vienatvę ar pervargimą, mūsų kūnas ieško saugumo, nusiraminimo. Maistas yra greitai prieinamas, patikimas ir biologiškai veiksmingas būdas tą saugumą sukurti. Valgymas aktyvuoja parasimpatinę nervų sistemos dalį – tą, kuri atsakinga už nuraminimą. Sotus, sunkesnis kūno pojūtis gali padėti jaustis labiau įžemintam, labiau čia ir dabar.
Jeigu šį mechanizmą staiga bandome uždrausti, organizmas tai suvokia ne kaip pažangą, o kaip grėsmę. Iš jo atimamas reguliacijos būdas, bet nepasiūloma alternatyva. Nervų sistema reaguoja sustiprintu potraukiu, nes jos pagrindinė funkcija – išlaikyti pusiausvyrą. Kai mes sakome sau “aš daugiau taip nevalgysiu”, o viduje išlieka įtampa, organizmas natūraliai siekia to, kas anksčiau padėjo.
Būtent todėl draudimas dažnai veda į dar didesnius epizodus ar net persivalgymą. Tai nėra nesėkmė. Tai kompensacinė reakcija į per greitai nutrauktą reguliacijos būdą.
Dar vienas svarbus aspektas – emocinis valgymas dažnai tampa pereinamuoju ritualu. Po darbo dienos kūnas gali būti įsitempęs, galvoje sukasi mintys, o valgymas tampa perėjimu iš “veikimo” į “buvimo” režimą. Vakare, kai aplinka nutyla, iškyla neišgyventos emocijos, ir maistas padeda jas trumpam prislopinti. Kai kuriems iš mūsų maistas tampa būdu išvengti nemalonaus tuštumos ar vienatvės jausmo. Kitiems – tiesiog būdu pajusti malonumą.
Pradėti reikia nuo klausimo “ką šiuo metu man duoda maistas?”.
Kol ši funkcija lieka nepastebėta, bet koks draudimas bus laikinas. Mes galime turėti daug žinių apie mitybą, suprasti dietų neveiksmingumą, skaityti knygas ar klausytis specialistų, tačiau patirtinis atminties lygmuo yra stipresnis nei teorija. Jei maistas ramino įtampą ir nemalonius jausmus, jis bus laikomas saugumo šaltiniu.
Psichologiškai saugesnis kelias yra ne atimti, o plėsti. Tai reiškia, kad maistas kurį laiką gali likti kaip vienas iš reguliacijos būdų, tuo pačiu pamažu ieškant kitų. Kvėpavimo praktikos, judėjimas, pokalbis, naujas hobis, sąmoningas sustojimas, šiluma, kūno pojūčių stebėjimas – visa tai gali tapti papildomais būdais grįžti į pusiausvyrą. Svarbu, kad šie įrankiai nebūtų naudojami kaip pakaitalas ar bausmė, o kaip nauji pasirinkimai.
Kai žmogus turi daugiau nei vieną būdą išbūti su emocijomis, maistas natūraliai praranda išskirtinę galią. Emocinis valgymas dažnai silpnėja ne todėl, kad buvo uždraustas, o todėl, kad nebėra vienintelis sprendimas.
Leave a Reply